Vienas iš būdų, kuriuo Europos Sąjungoje būtų pasiekta, kad gamtos ištekliai būtų naudojami tausiai, o susidariusios atliekos būtų tvarkomos kaip įmanoma mažiau kenkiant aplinkai, yra principo „teršėjas moka“ taikymas. Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų departamento vadovės Vilmos Karosienės, šis principas, įtvirtintas Atliekų tvarkymo įstatyme, turi paskatinti gyventojus rūšiuoti bei atsakingiau vartoti.
„Jis reiškia, kad visas išlaidas, susijusias su susidariusių atliekų sutvarkymu, turi apmokėti tas asmuo, kuris tas atliekas ir prigamina. Kitaip tariant, ir gyventojas, ir vartotojas. Kai kurių gaminių atveju nustatyta, kad gamintojas, importuotojas taip pat turi prisidėti prie tų gaminių atliekų sutvarkymo. Turiu galvoje pakuotes, apmokestinamuosius gaminius kaip padangos, filtrai, amortizatoriai, akumuliatoriai, alyvos, elektronikos įranga ir transporto priemonės“, – laidoje „Aplink mus“ sakė V. Karosienė.
„Teršėjas moka“ principas turi skatinti gamintojus naudoti perdirbamas žaliavas ir nenaudoti gamtos išteklių vis naujai pakuotei ar gaminiui, o naudoti jau kartą pagamintą perdirbtą gaminį.
„Teršėjas moka“ principas turi skatinti gamintojus naudoti perdirbamas žaliavas ir nenaudoti gamtos išteklių vis naujai pakuotei ar gaminiui, o naudoti jau kartą pagamintą perdirbtą gaminį“, – tęsė V. Karosienė.
Kiekvienas asmuo, jos teigimu, atsakingas už atliekų kiekį. Nuo to, kiek jis perka gaminių, kiek pakuočių įsigyja ir kaip su jomis elgiasi, priklauso atliekų kiekis. Visgi vartotojas ne visada gali daryti įtaką pakuočių kiekiui, nes gamintojas pasirenka pakuotei medžiagą ir kiekį.
„Gyventojas turėtų pareigą rūšiuoti pakuočių atliekas. Jei gyventojas to nepadaro, jis kaip teršėjas, sumetęs atliekas į bendrą konteinerį, turėtų sumokėti už to konteinerio sutvarkymą. Gamintojai – importuotojai turi finansuoti jau gyventojo ar vartotojo išrūšiuotų atliekų surinkimą, vežimą, paruošimą perdirbti ir perdirbimą“, – teigia V. Karosienė.
